- stebukladaris
- stebùkladaris, -ė smob. (1) BŽ615, DŽ, NdŽ; L, stebūkladaris LL16, stebukladãris (2) KŽ, stebukladarỹs, -ė̃ (34b) NdŽ, DŽ1, (3b); Vd, Ser 1. Rtr bažn. kas daro stebuklus: Jis pats yra tais žodžiais paskelbtasis stebukladaris SkvMt11,4(komentarai). 2. nuostabių dalykų, nusistebėjimą keliančių daiktų darytojas, kūrėjas: Nesa priseina žiūrėti į saulės spindulius kaipo į stebuklãdarius, į gyvybės nešėjus Vd. Meilė tokia stebukladarė, kad ir iš didžiausios bėdos ištraukia K.Bor.
Dictionary of the Lithuanian Language.